Mokyklai artėjant…
Pirmoji savaitė mokykloje – didelis išbandymas visai vaiko šeimai. Daugelis rugsėjo 1 d. asocijuoja su žinių ir mokslo švente. Tačiau nedaugelis susimąsto apie tai, kiek nerimo, nuogąstavimų sukelia šios šventiškos, pirmos dienos mokykloje.
Kas išties šitame laikotarpyje gali būti sunkiausia vaikams? Ką daryti, kad mokykla nebaugintų, o vaikas būtų motyvuotas priimti naujus iššūkius?
Kiekvienais metais, pradėdamas eiti į mokyklą vaikas išgyvena tam tikrus adaptacijos sunkumus. Ar vaikas noriai eis ir lengvai joje adaptuosis, turi įtakos daug veiksnių. Labai svarbu yra vaiko fizinė ir emocinė branda, savęs vertinimas, ankstesnė įgyta patirtis mokykloje, tėvų siunčiama žinutė apie mokyklą, mokymąsi.
Dažnai girdime klausimą: kiek laiko trunka adaptacija, kiek reikia laiko, kad vaikui aplinka taptų saugi, artima? O kada yra normalu, kada jau sunerimti?
Į šiuos klausimus atsakyti sunku – nėra tikslaus laikotarpio, kuriam praėjus jau galima būtų pasakyti, kad adaptacija įvyko ar ne. Kiekvienas vaikas yra skirtingas, tai, kaip jam seksis prisitaikyti yra labai individualu. Tačiau labai svarbu atkreipti dėmesį į vaiko emocijas, į tai, ką jis pasakoja grįžęs po pamokų, ar noriai rytais eina į mokyklą.
Čia tėvai neturėtų pamiršti, kad jie turi puikų pagalbininką – mokytoją. Jo galima paklausti apie vaiko emocijas mokykloje, kaip jam sekasi įsisavinti naujas žinias, kaip vaikas elgiasi ir bendrauja su bendraamžiais, su suaugusiais. Aktyvus bendravimas su mokytojais, pačiu vaiku padeda tėvams pastebėti, kaip vaikui sekasi adaptuotis mokykloje.
Tėvai šiuo laikotarpiu taip pat išgyvena nerimą. Jiems labai svarbūs yra vaiko akademiniai gebėjimai, jo sėkmė bendraujant su bendraamžiais, mokytojais. Ar tėvų nuogąstavimai pagrįsti, ar ne, vertinti sunku, nes tėvai savo vaikus pažįsta geriausiai ir puikiai žino jų stipriąsias puses, jautrias vietas. O ir nuogąstavimai labai skiriasi, vieni tėvai nerimauja, kad jų vaikas bus skriaudžiamas, kiti – kad jų vaikas skriaus kitus ir pan., tačiau svarbu žinoti, kad tėvų nerimas yra natūralus ir suprantamas. Juk tai pokytis visai šeimai! Todėl norisi pabrėžti, kad labai svarbu nelikti vieniems su savo nerimu – drąsiai kreipkitės į vaiko mokytoją, psichologą, nebijokite klausti, pasidalinti savo mintimis, rūpesčiais, dvejonėmis.
Bendraujant su vaiku svarbiausia šiame laikotarpyje surasti viduriuką – neslėpti savo jausmų, bet ir neperduoti savų baimių, nerimo vaikui. Tam gali padėti pokalbis apie tai, kaip vaikas įsivaizduoja mokyklą, ko norėtų išmokti, patys tėvai gali papasakoti savo įsimintiniausias akimirkas mokykloje, kokia pamoka buvo įdomiausia. Vaikui svarbu žinoti, jog jis gali bet kada kreiptis į suaugusius. Jei vaikui yra susiformavęs teigiamas požiūris į save ir aplinkinius, jei pasaulį jis suvokia kaip saugią vietą, kurioje jis gali mokytis, žaisti ir tyrinėti aplinką, tada, tikėtina, kad nauji iššūkiai bus įveikiami lengviau.
Vienas svarbiausių momentų, galinčių vaikui pagelbėti priimant naujus iššūkius – tėvų palaikymas ir tikėjimas vaiku. Palaikantys, padrąsinantys tėvai, vertinantys vaiko pastangas, ugdantys savarankiškumą, tarsi „užprogramuoja“ vaiką vidinei motyvacijai, kuri veda vaiką į priekį ir palaiko norą mokytis.
Dažnai susiduriame su vyraujančia nuomone, kad vaikai mokyklos nemėgsta, tačiau tai netiesa. Kiekvienas žmogus, o ypač vaikai, yra žingeidūs ir smalsūs. Todėl labai svarbu kartu su vaiku tyrinėti pasaulį, pagelbėti ruošiantis pamokoms – ieškoti informacijos, kalbėti apie jam svarbius dalykus. Svarbu neišsigąsti ir nenuvertinti vaiko nuomonės, ją išklausyti, gerbti.
Vieni vaikai noriai eina į mokyklą, kiti eina su baime ir dideliu nenoru. Įtakos tam gali turėti ir santykiai su draugais, mokytojais, savęs, kaip mokinio vertinimas kitų mokinių būryje, baimė neatitikti reikalavimų.
Norisi pasidžiaugti, kad daugelis tėvų stengiasi suprasti savo vaiką ir atsižvelgia į jo norus bei gebėjimus. Tai vaikui suteikia galimybę būti savimi, rinktis, ieškoti, kas jam artima, įdomu. Akademinė sėkmė, konkurencija vienus vaikus skatina mokytis, o kitus slegia, kelia įtampą, todėl svarbu suvokti, kad akademiniai pasiekimai yra nepaprastai stipriai susiję su emocine savijauta. Todėl tėveliams reikėtų atkreipti dėmesį ne tik į tai, ar vaikui gerai sekasi mokytis, bet ir į tai, kaip jis jaučiasi.
Parengė:
Anykščių švietimo pagalbos tarnybos psichologė
Neringa Grybienė