Menu Close

KAIP KALBĖTI APIE EMOCINĘ SVEIKATĄ?

Kartais tiek asmeniniame gyvenime, tiek darbe susiduriame su sunkumais kalbant apie savo jausmus bei išgyvenimus. To pasekoje kaupiame blogas patirtis savyje ir neretai tai atneša nepageidaujamų rezultatų. Psichologas ir psichodinaminės psichoterapijos praktikas Povilas Godliauskas dalinasi, kodėl svarbu kalbėti apie savo emocinę sveikatą ir kaip tai padaryti.

– Kodėl yra svarbu kalbėti apie emocinę sveikatą? Panašu, kad tai daryti darosi vis labiau populiaru ir mažiau baisu.

Atrodo, kad mažiau bijome, bet nereiškia, kad nebijome visai. Kaip tik teko pasižiūrėti duomenis, kaip yra iš tiesų. 2022 metų apklausa parodė, kad apie 65 procentai darbuotojų, dirbančių įvairiose organizacijose, yra bent kartą su kažkuo kalbėję apie savo psichikos sveikatos iššūkius. Tai yra maždaug 25 procentais daugiau negu 2019 metais. Todėl jei 2019 metais beveik pusė žmonių išdrįsdavo kalbėti, dabar jau daugiau nei pusė. Akivaizdžiai matome pažangą.

Kalbant apie svarbą, manau, jog mes norime, kad darbdavys suprastų, kodėl mes darbe elgiamės kaip elgiamės ir kokie veiksniai sąlygoja mūsų darbo rezultatus. Nes visi suvokiame, kad šeima, vaikai bei įvairūs stresai turi įtakos rezultatams. Natūralu norėti, jog darbdaviai tą kontekstą suprastų. O darbdaviai, investuodami ir į sveikatos draudimą, ir į įvairias konsultacijas, parodo, kad jiems rūpi. Tad ta didėjanti psichikos sveikatos svarba tikrai matosi ir jaučiasi. Laikai po truputį keičiasi.

Psichologas, psichoterapeutas Povilas Godliauskas

– Galbūt savo praktikoje pastebėjote, kad žmonės dėl įvairiausių priežasčių bijo apie savo išgyvenimus kalbėti darbe, bet atėję pas psichologą gali laisvai tai padaryti?

Taip, klinikinėje praktikoje tikrai tenka prisiklausyti visokių istorijų, bet turbūt gyviausia patirtis būtų mano paties, nes savo korporatyvinę kelionę, tiesą trumpą, pradėjau 2015 metais. Jau tada turėjau suvokimą, kad svarbu laužyti stigmas ir galvojau, kodėl to nedaryti savo pavyzdžiu? Tuo metu dirbau personalo srityje. Pamenu tokią situaciją, kai jau buvo darbo valandų pabaiga ir kolega iš komandos paklausė, ką veiksiu po darbo, o aš pasakiau, kad eisiu į terapiją. Žmogus buvo išplėtęs akis, neturėjo ką pasakyti, nes turbūt nesuprato, kaip sureaguoti ir buvo nejauku. Taip pat yra tekę ir su savo vadove tuo laikotarpiu kalbėti apie savo iššūkius ir deja, bet mano patirtis nebuvo labai pozityvi. Atsimenu, darbo rezultatų vertinimo pokalbio metu, vadovė pasakė, kad man dirbti trukdo mano prislėgta nuotaika. Ir kažką turėsime daryti, nes nežinia, ar galėsime taip ir toliau. Tarsi buvo siunčiami signalai, kad galvoja, jog čia mano bėda, mano problema. Tai buvo labiau traktuojama kaip trūkumas mano paties, o ne kažkas, su kuo galbūt man reikėtų pagalbos, pavyzdžiui, darbe. Tai tokių istorijų, ypač vyresnės kartos atstovams, manau, jog tikrai teko girdėti ar patirti patiems. Klientai taip pat atsineša istorijų, kuomet asmeninė informacija yra kaip nors panaudojama prieš juos. Tad natūralu, jog kuomet tokios patirtys atsitinka, mes daromės labai atsargūs ir nenorime, kad mūsų reputacijai būtų kaip nors pakenkta.

Taip pat labai daug žmonių iš tiesų turi baimę, kad darbdavys kažkaip gali sužinoti ir atimti galimybę dirbti vienokį ar kitokį darbą. Ir tekę netgi girdėti, kai klientai kreipiasi privačioms konsultacijoms ir prašo suteikti anoniminę paslaugą. manydami, jog darbdavys gali tam tikrą asmeninę informaciją sužinoti arba, jog ta informacija atsidurs e.sveikatoje.

Pagrindinė atsiskleidimo žala, turbūt, yra jau minėtas manipuliavimas ar informacijos panaudojimas prieš mus. Pavyzdžiui, kai prasti rezultatai yra suverčiami ant depresijos ar nerimo. Tada žmogus tarsi yra kaltinamas ar gėdinamas už tai, kad jis prislėgtas ir nerimastingas. Tuomet tampa baisu, kad tai nevirstų į atleidimą. Baisu, žinoma, ir tai, kad kiti nekalbėtų apie mūsų išgyvenimus. Tačiau, nors žalų ir yra, po truputį dalykai keičiasi, vis labiau suvokiama konfidencialumo bei anonimiškumo svarba. Darbdaviai, kurie savo elgsena ar procedūromis parodo, kad gerbia konfidencialumą ir pokalbis apie išgyvenimus lieka privatus, tikrai gali užmegzti tvirtesnį tarpusavio ryšį. Tokiais atvejais atsiskleidimas gali būti naudingas.

Kita vertus, kai tarp kolegų yra atvirai bei saugiai kalbama, tai gerina mikroklimatą. Išvengiamas vidinis konfliktas, jog darbe ir už jo ribų turime būti skirtingi žmonės. Įvairūs tyrimai taip pat rodo, jog mums šis asmenybės “pjaustymas” yra žalingas, nes tokiu atveju užspaudžiame neigiamas emocijas ir neretai parsinešame jas iš darbo į namų aplinką, išsiliejame ant artimųjų. Tokiais atvejais patariu klientams pagalvoti, ar svarbiau yra šeimos nariai, ar darbdavys.

Darbų rezultatai yra geresni, kai žmonės jaučiasi saugūs, priimti, bei kai pats darbdavys ar vadovas pasakoja savo istorijas, kaip susiduria su sunkumais. Brandžios organizacijos netgi daro sesijas, kai vadovai pasakoja, kaip susitvarkė ir kaip iki šiol tvarkosi su problemomis. Ir tai tam tikra prasme įkvepia bei parodo, kad psichikos sveikata nėra kažkokia tabu tema, dėl kurios verta gėdytis.

– Kaip kalbėjimas apie savo emocijas gali būti naudingas asmeniniame gyvenime?

Pirmiausia, yra ryšio momentas. Aibės santuokų bei šeimų sugriūva, o skyrybos būna netikėtos dėl to emocijų kaupimo. Tad kai žinome, jog galime su artimaisiais dalintis viskuo ir, kad mūsų gali klausyti, nepertraukti, neįžeidinėti, natūralu, kad tai teikia saugumą. Ir kai yra saugu santykiuose, tada yra automatiškai drąsiau ir kažkur kitur atsiverti. Tokiu atveju pradedame galvoti, kad “jeigu jums sunku priimti, kad aš einu pas psichologą, tai gal čia su jumis kažkas negerai, o ne su manimi”.

– Kaip geriau atpažinti savo emocijas ir jas išreikšti tinkamu būdu tiek asmeniniame gyvenime, tiek darbe? 

Klausimas tikrai yra labai geras, ir aš prilyginčiau jį klausimui, kaip žinoti, ką veikti sporto klube, kaip mankštintis, kai neturime pratimų? Ką tokiu atveju darome, tai einame į Youtube, ieškome pavyzdžių, domimės, kokie pratimai būtų tinkami mums. O jeigu jaučiame, kad nežinome, kaip tuos pratimus daryti ar bijome daryti klaidingai, pasisamdome trenerį. Panašiai yra ir su emocijų atpažinimu. Idealu, kai patys surandame tą informaciją. Nereikia niekur kreiptis, niekam mokėti. Youtube yra pilna informacijos. Net suvesti galima “how to identify my emotions” ir bus milijonai filmukų. Tai nėra raketų mokslas. Bet kartais gali būti baisu, nesinorėti, galime nepasitikėti. Tada galima atsiremti į bičiulį ar bičiulę, kurie atrodo emociškai raštingesni ir paklausti jų patarimų, kaip atpažinti emocijas. Na, o išsekus šiems resursams, reikia eit pas specialistą, kuriam beriame faktus apie savo gyvenimą ir jis padeda mums išmokti atpažinti, ką jaučiame vienais ar kitais momentais.

Man labai patinka principas, kurį vadinu “vienas procentas atsakomybės”. Kad ir kas benutiktų, ar antra pusė įskaudino, ar kolega kažkaip ne taip pažiūrėjo, ar nuvylė vaikas, ar esame nepatenkinti valdžia. Aš sakau, prisiimkime bent vieną procentą atsakomybės už tai, kas atsitiko. Man atrodo, kad tai labai yra įgalinantis dalykas, nes jeigu mes jaučiamės įkaitai ar tarsi bangos mėtomi, tai labai neįgalina. Tarsi esame bejėgiai ir neturime kitos išeities, kaip tik automatiškai reaguoti, kas vyksta aplinkoje. Bet jeigu mes sąmoningai įjungiame detektyvinį mąstymą, mums gali ateiti atsakomybės momentas.

Tas pats ir su emocijomis. Jeigu mums liūdna, pikta, nusivylėme, juk niekas neįleido į mus tos emocijos. Ji išsiskyrė mūsų kūne, liaukose, smegenyse. Tai yra mūsų chemija, ne kažkieno kito. Tokiu atveju, kai norime kalbėti apie emocijas, nekaltiname kitų, tačiau paminime, kas mus paskatino taip jaustis. Taip pat reikia apgalvoti, koks mūsų poreikis buvo sužeistas, kad mums reikia saugumo, ramybės, pagarbos. Ar tai mums vertybiškai svarbu. O galiausiai reikia pagalvoti, ko mes norime iš kito žmogaus. Lengva pasakyti, jog, pavyzdžiui, norime, kad mus labiau gerbtų. Tačiau reikia pasakyti ir kas mums yra pagarba. Pavyzdžiui, galbūt norime, kad kai kalbame, nebūtume pertraukinėjami. Tokiu atveju pasakykime, jog kuomet baigsime savo mintį ir duosime ženklą, tuomet jau baigėme kalbėti.

Taigi, tie trys komponentai yra vadinamoji nesmurtinė komunikacija, kur sakome, ką jaučiame, ko mums reikia, kaip mums to reikia, ir kokiu pavidalu, kokia forma. Žinoma, svarbu yra ir treniruotis. Tai nebus iš karto paprasta. Bet kai mes pradėsime nuo savęs ir nekaltinsime bei neteisime, kitiems nebus labai didelio impulso iškart užsipulti mus.

– Galbūt taip pat reikėtų pabrėžti tą, kad labai svarbu įsiklausyti į save ir priimti tas emocijas ir kodėl jos kyla. Ar ne?

Labai gerai pasakyta. Išties neretai lengva pasakyti, jog skauda koją, tačiau kalbėti apie jausmus viduje – sunku. Ir tenka atsigręžti į tai, kokį programavimą mes patyrėme vaikystėje. Pavyzdžiui, jog berniukai negali verkti, nes turi būti stiprūs. Savaime suprantama, kad žmonės turi būti stiprus, nesvarbu, berniukai ir mergaitės. Mums reikia atsparumo, kad galėtume išlikti šiame pasaulyje. Tačiau tam, kad mes būtume stiprūs ir atsparūs, pirmiausia, reikia pažinti save. Bet kaip galime pažinti save, nesuprasdami to, ką mūsų ašaros reiškia? Būtent tada tėvų pareiga ir yra pabandyti užimti “vertėjo” funkciją ir pagalvoti, kodėl jų sūnus ar dukra verkia. Ir tuomet vaikas tokiu būdų save pažins. Paradoksalu, bet kai žmogus save pažįsta, tada jam kaip tik yra lengviau emocijas suvaldyti, nes pradedama jausti, kada jos kyla ir kitą kartą emocijos gali neateiti iki labai didelio intensyvumo. Taigi, tas emocijų atpažinimas suteikia visai kitą gyvenimo kokybę.

– Galbūt galite pasiūlyti metodų, kuriuos galime naudoti, kad išgirstume kitą žmogų ir jam tai parodytume?

Tai irgi nėra lengva. Tačiau nėra lengva ne tik įgyvendinti, bet ir paaiškinti. Galvojant apie tokius metodus man ateina į galvą tokia sistema, kurią sukūrė amerikiečių suicidologai. Ji skirta padėti žmonėms, norintiems nutraukti savo gyvenimą ir vadinasi SafeTalk arba Saugus Kalbėjimas. Lietuvoje taip pat yra apmokytų trenerių, kurie gali siūlyti šios metodologijos mokymus.

Metodą galima šifruoti raidėmis. Pirma raidė yra nuo angliško žodžio “tell”, bet verstume į “pastebėti”. Pirmiausia, ypač darbiniame kontekste, turime išmokti iš tikrųjų klausyti ir išgirsti tam tikrus signalus, kuriuos žmonės siunčia, bandydami parodyti, kad kažkas yra negerai. Kokie gali būti signalai? Pavyzdžiui, kai kolega kalba, kad jam jau antrą savaitę nesimiega. Tokiame pokalbyje mums turėtų natūraliai įsijungti empatija, kilti klausimai, kaip kolega funkcionuoja tokioje būsenoje. Kitas pavyzdys, jei kolega sako, kad jaučiasi liūdnai, be nuotaikos, turėtume paklausyti jo, o ne pradėti kalbėti, jog taip pat nesijaučiame gerai.

Antras žingsnis yra “ask” arba “paklausk”. Tai jau minėti anksčiau atviri klausimai. Pavyzdžiui, “sakai, kad visą savaitę nemiegi, kaip manai, kodėl? Kas atsitiko?”. Svarbu kaip nors tų klausimų išdrįsti paklausti. Jeigu žmogus nenorės dalintis, jis tai parodys. O jeigu jis norės, tai irgi akivaizdžiai parodys.

L raidė būtų “listen”, nuo žodžio “klausyti”. Kai žmogus pradeda pasakoti, reikėtų pabandyti išklausyti ir leisti žmogui atsiverti, nesikišti į jo pasakojimą. Ir tada galima užduoti atvirus klausimus, pavyzdžiui, „ar gali papasakoti plačiau?”. Tarsi parodyti kvietimą, kad mums rūpi ir paskatinti tęsti dalintis.

Na, o paskutinis žingsnis yra “keep safe”, arba “užtikrinti saugumą”. Kartais žmogus iš tiesų gali išreikšti grėsmę, kad viskas beprasmiška, norisi kažką sau pasidaryt, pakenkti. Tokiu atveju kartu su tuo žmogumi galima pagalvoti, ką jis galėtų padaryti, kaip sau padėti, galbūt parekomenduoti, nukreipti profesionaliai pagalbai.

Taigi, tell, ask, listen, keep safe. Ir tokiu būdu galima parodyti rūpestį bei suteikti pirminę pagalbą.

Taip pat, galbūt nuobodžiai, kaip sugedusi plokštelė, pasikartosiu, bet, iš tiesų, žingsniai yra trys:

Pirmiausia yra saviedukacija. Apskritai susipažinti su ta tema. Pasižiūrėti, pavyzdžiui, YouTube, kaip kalba žmonės ar paieškoti savipagalbos knygų su tokiais žodžiais, kaip “atpažinti savo emocijas” ar “emocinis intelektas”. Tokia saviedukacija gali būti puikus susipažindinimas su tema bei pasimatavimas, ar mums tinka ir skamba gerai tai, ką skaitome ar klausome.

Antras dalykas, galima peržiūrėti savo artimiausių žmonių, gerų pažįstamų ratą, kurie yra atviri, dirba su savimi, konsultuojasi ir, pavyzdžiui, paklausyti, kaip jie tai daro. Elementariai paprašyti papasakoti, kaip jie atpažįsta savo emocijas, nes atrodo, kad labai meistriškai tai daro. Arba, jei žmogus buvo pas psichologą, paklausti, ką ten sužinojo ar išgirdo. Taigi, pasinaudoti artimųjų edukacija.

Ir tada, jeigu norisi žengti tą rimčiausią žingsnį, tai labai paprastai – kreiptis į psichologą. Ir tuomet jau su palydovo pagalba tyrinėti save. Tyrinėti savo praeitį, savo praeities išgyvenimus. Tyrinėti šiandienos stresus, savo tikslus, gyvenimo viziją, vertybes, ką norisi pasiekti, sukurti. Tai gali būti ir maži dalykai. Apmąstyti tai ir po to dirbti su ta mintimi, su ta įžvalga, vesti užrašus, ar kažkaip konspektuotis mintis. Ir taip judėti mažais žingsneliais į priekį.

– Ką mes patys galime padaryti, paskaityti, pasižiūrėti, o kada jau ateina laikas kreiptis į specialistą?

Labai geras klausimas. Paprasčiausias atsakymas būtų stebėti, kaip atrodo funkcionavimas gyvenime. Kartais atsiranda toks jau gana aiškus suvokimas, kad nesusitvarkome. Pavyzdžiui, netenkina darbo rezultatai, susiduriame su problemomis asmeniniame gyvenime, nesiseka sukurti ryšio su žmonėmis, stebime pakitusius savo kūno signalus (apetitą, miegą, išsiblaškymą). Tačiau taip pat svarbu klausyti, ką sako kolegos, vaikai, antros pusės, draugai. Kartai jie yra visai neblogas veidrodis ir gali pastebėti, kad esame prislėgti ar pikti, tačiau nereikia į tai numoti ranka ir neigti, jog susiduriame su problemomis. Dažniausiai žmonės ateina į terapiją, kai jiems patiems su savimi arba kitiems su jais yra per sunku. Tačiau net jei to nėra, vis tiek naudinga pasikonsultuoti su specialistu. Tad nelinkiu pasiekti dugno, tačiau jei taip jau nutiko, atsispirkime.

– Minėjote, jog kai kurie žmonės numoja ranka į savo problemas ir neretai kitiems atsako, jog viskas gerai. Ar tai gali būti baimė parodyti silpnumą?

Tai nebūtinai gali būti silpnumo, tačiau ir stiprybės požymis. Galbūt žmogus nenori atsiskleisti, nesaugiai jaučiasi ar tiesiog turi šiuo metu efektyviai padaryti kitus darbus ir dėl to slopina neigiamas emocijas. Kartais tas emocijų slopinimas nėra pats blogiausias dalykas, nes padeda mums funkcionuoti. Tas silpnumas gali būti nebent iš tos pusės, jog sunku atsiverti ar baisu būti sugėdintam, pažemintam. Mano palinkėjimas yra per daug neteisti savęs, nors galbūt baisu, nesinori ir gėda. Neretai mano klientai save laiko nevykėliais, nes yra užsidarę, mėgsta teisti save, ką aš suprantu ir atjaučiu. Tačiau reikėtų pabandyti suprasti, kodėl tokie esame, ir jeigu deramai suprasime, įsiklausysime, suvoksime, nuo ko mes bėgame ar saugomės, vėliau ateis ir tas saugumo momentas, kai suprasime, kodėl saugomės ir kam galime atsiskleisti.

Na, o kalbant apie atsiskleidimą artimiesiems, egzistuoja paradoksas, nes kažkuria prasme artimieji mums yra labiausiai patikimi žmonės, kurie padeda nelaimės atveju ar paskolina pinigų. Tačiau, kita vertus, kai kalbama apie emocinę sveikatą, jie dažnai net labiau pakenkia, nei padeda, nes neretai išsigąsta, pradeda dalyti patarimus arba iš nežinojimo, ką pasakyti, pasako netinkamus dalykus, galbūt net įžeidžia. Tad kartais tikrai yra daug priežasčių nekalbėti su artimaisiais apie psichikos sveikatos problemas. Tokiais atvejais geriau kreiptis į psichologą, kuris yra pasiruošęs išklausyti, nepalūžti, kai kitas palūžęs, išgirsti, nepulti dalinti patarimų, pamatuotai siūlyti sprendimus. Taip pat psichologas užtikrins anonimiškumą ir konfidencialumą, tad priešingai, nei su giminaičiais, pokalbis liks kabinete ir santykyje tarp dviejų žmonių. Žinoma, kviečiu nenurašyti artimųjų ir suprasti, kad jie tokiais nevykusiais, nerangiais būdais, bando padėti. Siūlau bandyti priimti tą pagalbą, išgirsti tai kaip rūpesčio ženklą, priimti tą laviną patarimų, kaip norą padėti ir tuomet tuos patarimus patyrinėti, kai nuslūgs emocijos bei pabandyti atsirinkti tą vieną procentą gero patarimo.

Na ir pabaigai, galiu spėti, kad kiekvienas iš mūsų bent kartais jaučia nerimą ar prislėgtumą. Pirmiausia, tai yra normalu. Sutrikimai dažnai yra tai, ką jau verta gydyti, bet kažkokio laipsnio depresiškumą, nerimą ar traumą mes patiriame visi. Ir dėl to tikrai nėra ko gėdytis. Ir net jei gėdijatės, tai irgi yra normalu, nes mes jau aptarėme aibę priežasčių, kodėl galime taip jaustis. Taigi, linkiu turėti atjautos sau, taip pat gerbti ir mylėti save, būti sau pakantesniais. Nepamirškite savęs ir atminkite, kad kai mes esame sveiki, geros nuotaikos, gebame atvirai kalbėti, tai įkvepia kitus ir yra geras pavyzdys, kurį norisi automatiškai kopijuoti, o tuomet nereikia dalinti patarimų. Tad patarkime kitiems savo pavyzdžiu, rūpinkimės savimi, būkime pavyzdys savo kolegoms, vaikams, artimiesiems ir tas pozityvus užkratas nuvilnys savaime, o tuomet sveiksime visi palaipsniui.

Straipsnis iš visipsichologai.lt internetinės svetainės.

Skip to content