Ar kada nors skaičiavote, kiek laiko jūsų vaikas praleidžia kartu su išmaniuoju telefonu, planšete, televizoriumi ar kompiuteriu?
Priklausomybė nuo ekranų atsiranda daugiausia dėl to, kad ekranai tenkina pagrindinius asmens poreikius geriau, lengviau ar paprasčiau nei įprastinė to asmens aplinka.



Galiausiai, savirealizacijos ir problemų sprendimo poreikis tenkinamas žaidžiant, naršant begalinę interneto informaciją, ieškant naujovių, patiems kuriant naują turinį.
Kita vertus, žaidžiant kompiuterinius žaidimus, naršant po įtraukiantį žiniatinklio turinį žmogaus smegenyse išskiriamas dopaminas, o jo kiekiai gali būti ne mažesni, nei pavartojus narkotinių medžiagų. Prie to yra įprantama, norisi žaisti vis daugiau ir daugiau, o malonumas ilgainiui mažėja. Ilgalaikė priklausomybė nuo interneto gali net pakeisti vaiko smegenų veiklą, atsiranda struktūriniai ir funkciniai pokyčiai tose smegenų srityse, kuriose apdorojamos emocijos, sutelkiamas dėmesys, priimami sprendimai ir vyksta kognityvinė kontrolė.
Reikia vengti greitai besikeičiančių vaizdų ekranuose (pavyzdžiui, reklamų, intensyvių muzikinių vaizdo siužetų, netgi kai kurių animacinių filmų), kurie labai pritraukia jaunesnių vaikų dėmesį, bet kurių smegenys nesugeba apdoroti.
Potraukį ekranams labai lemia ir aplinka. Kai kurie vaikai patenka į užburtą ratą prie ekranų. Kai jie jaučiasi nusiminę, griebiasi ekranų kaip galimybės pabėgti. Kuo mažesnį šeimos ir visuomenės ryšį jaučia vaikas, tuo dažniau pasirenka įrenginius, ir galų gale skaitmeninis pasaulis užima vis daugiau laiko.
Parengta pagal Higienos instituto informaciją.
